Šešios šalys stato kelią vandeniliui — Lietuva jau prie starto linijos

Jeigu Europos pramonė kada nors pereis nuo gamtinių dujų prie vandenilio, kažkam reikės pastatyti kelią, kuriuo šis kuras keliaus. Lietuva jau stojo prie šio plano — ir kelias driekiasi per šešias valstybes.

Lietuvos gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorės „Amber Grid" vadovas Nemunas Biknius portalui „Verslo žinios" sakė, kad planuojamas vandenilio koridorius nuo Suomijos iki Vokietijos galėtų būti baigtas projektuoti 2029–2030 metais. Tačiau techniniai iššūkiai — tik pusė istorijos.

Šešios šalys, vienas vamzdis

Projekto esmė paprasta: elektros perteklius, daugiausiai pagamintas Suomijoje, būtų paverčiamas vandeniliu, o šis transportuojamas per Baltijos šalis, Lenkiją iki pat Vokietijos — didžiausios jo vartotojos Europoje. Į koridorių galėtų įsilieti ir kitų šalių gamintojai.

Visas koridorius driektųsi maždaug 2,5 tūkstančio kilometrų, o per metus juo būtų transportuojama iki 2,7 milijono tonų kuro. Palyginimui — tai atitinka maždaug trisdešimties tanklaivių krovinį.

„Skiriasi ekonominė šalių situacija, skiriasi potencialas, bet esame susidėlioję planą. Šiandien mes vykdome savo darbus pagal tą planą, kurį esame bendrai sutarę", — „Verslo žinioms" teigė N. Biknius.

Didžiausias iššūkis — ne inžinerija

Kai projektas apima šešias valstybes, kurių ekonominiai pajėgumai, energetikos politika ir reguliacinė aplinka skiriasi, vien techninių sprendimų nepakanka. Biknius atvirai pripažįsta, kad būtent tarpvalstybinis bendradarbiavimas gali tapti didžiausia kliūtimi.

„Taip, nueiti šį bendrą ilgą kelią bus didelis, sudėtingas iššūkis, bet aš manau, kad jeigu mes sėkmingai užbaigsime visas aplinkosaugines procedūras, visus poveikio aplinkai vertinimus ir kitus dalykus, tikrai bendromis jėgomis padarysime tą darbą", — sakė vadovas.

Praktiškai tai reiškia dešimtis tarpvyriausybinių susitarimų, aplinkosaugos poveikio vertinimų kiekvienoje šalyje, žemės paėmimo procedūrų ir finansavimo derinimo su Europos Sąjungos fondais. Kiekviena šalis turi savo vidaus tvarką, terminus ir politinius ciklus, kurie gali sutapti arba ne.

Kitaip tariant, šešių šalių sinchronizavimas primena orkestrą, kuriame kiekvienas muzikantas groja pagal savo natas, bet dirigentas tikisi bendros simfonijos. Pasak Bikniaus, reguliarūs susitikimai jau vyksta: „Reguliariai tikrinamės vieni su kitais — gerai, negerai, tinka, netinka."

Kam reikalingas vandenilis

Pagrindiniai vandenilio vartotojai, anot Bikniaus, būtų sintetinių degalų gamintojai ir trąšas gaminanti pramonė. Abi šios sritys šiuo metu priklauso nuo iškastinio kuro — naftos ir gamtinių dujų.

Vandenilis čia atlieka dvejopą vaidmenį. Pirma, jis leidžia dekarbonizuoti pramonės sektorius, kurių neįmanoma elektrifikuoti tiesiogiai. Antra, jis tampa energijos saugojimo forma: kai saulės ar vėjo jėgainių pagaminta elektra viršija paklausą, perteklių galima paversti vandeniliu ir laikyti tol, kol prireiks.

Biknius priminė ir geopolitinį matmenį: „Tai yra nauja galimybė Europai, ypač po tokių atvejų kaip Hormuzas, apsirūpinti savo vidiniais energijos resursais." Hormuzo sąsiauris — viena svarbiausių naftos transportavimo arterijų pasaulyje, kurios blokavimas sukeltų energijos krizę. Vandenilio gamyba Europos viduje leistų sumažinti priklausomybę nuo tolimų tiekimo grandinių.

Baltijos energetikos žemėlapis keičiasi

Šis projektas nėra atsitiktinė iniciatyva. Jis įsilieja į platesnį Baltijos regiono energetikos pertvarkymą, kuris pastaraisiais metais įgavo pagreitį. Atsijungimas nuo rusiškos BRELL sistemos, sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais, SGD terminalas Klaipėdoje — visa tai kūrė pagrindą, ant kurio dabar statomas vandenilio koridorius.

Suomija šiame žemėlapyje užima gamintojos poziciją. Šalis jau dabar turi didelį atominės energijos ir vėjo jėgainių pajėgumą, o elektros perteklius ypač išryškėja naktimis ir savaitgaliais, kai paklausa mažiausia. Paversti šią energiją vandeniliu — lyg įdėti ją į sandėlį, iš kurio galima išsiimti tuomet, kai vartojimas auga.

Lietuva, Latvija ir Estija čia veikia kaip tiltas — tiek geografinis, tiek energetinis. Per jas tekantis vandenilis sukuria tranzito mokesčių srautą, o ilgainiui gali paskatinti ir vietinę vandenilio gamybą. Jau dabar kai kurios Lietuvos įmonės tyrinėja galimybes naudoti vandenilį transporto sektoriuje.

Ką tai reiškia Lietuvai ir regionui

Lietuvai projektas svarbus keliais aspektais. Pirma, „Amber Grid" — kaip dujų perdavimo sistemos operatorė — gauna ilgalaikį infrastruktūros vaidmenį, kuris tęsis ir po to, kai tradicinių gamtinių dujų paklausa pradės mažėti. Tai darbo vietos, investicijos į technologijas ir kompetencijų kaupimas sektoriuje, kuris dar tik formuojasi.

Antra, šalies geografinė padėtis tampa privalumu: būti tarp Šiaurės gamintojų ir Vakarų vartotojų reiškia tapti tranzito mazgu. Tokia pozicija jau pasiteisino su elektros jungtimis — „NordBalt" kabeliu į Švediją, „LitPol Link" į Lenkiją.

Trečia, tai suteikia Lietuvai balso teisę Europos energetikos diskusijose. Maža šalis, turinti kritinę infrastruktūrą, gali dalyvauti formuojant taisykles, o ne vien prie jų taikytis.

BNS duomenimis, koridorių tikimasi pradėti naudoti apie 2033 metus. Tai reiškia, kad nuo šiandienos iki pirmojo vandenilio srauto praeis maždaug septyneri metai — pakankamai ilgas laikotarpis, kad viskas galėtų keistis, bet per trumpas, kad būtų galima delsti.