Jei šį savaitgalį liksite namuose — praleisite džiazą, naktinius muziejus ir kario parodą

Jei šį savaitgalį planavote likti namuose ir žiūrėti serialą — persistabdykite. Gegužės 23–24 dienomis Lietuvoje vyksta tiek renginių, kad net ir išrankiausias kultūros gurmanas ras, ką veikti. Nuo džiazo iki naktinių muziejų ir parodos, kurią kūrė Ukrainos karys — štai keturi renginiai, kurių tikrai nevalia praleisti.

25-asis „Vilnius Mama Jazz" — festivalis, kuris seniai peraugo vien koncertų formatą, šiemet užims Lietuvos nacionalinio dramos teatro erdves tris dienas: gegužės 22–24 dienomis. Čia ne tik muzika. Čia — diskusijos, parodos, festivalio mugė, susitikimai su kūrėjais ir galimybė iš arti pažinti šiuolaikinę Lietuvos džiazo sceną. O scena ta — gyva, pulsuojanti ir kupina netikėtumų.

Lietuvos programos koncertai vyks dviejose erdvėse: LNDT Mažojoje salėje ir džiazo klube „Jazz Cellar 11". Pasirodys džiazo publikai puikiai žinomi vardai — Veronika ChiChi, „21st Century Quintet", Arkadijaus Gotesmano ir Kazimiero Jušinsko duetas, „Duck Saved Jones", taip pat „Vilnius JJAZZ Ensemble" projektas RAVENJAZZ, „No Name Jazz Fellas" ir trio NEDA / LABUTIS / BANYS. Septyni koncertai per tris dienas — tokia koncentracija retai pasitaiko net ir didžiuosiuose Europos festivaliuose.

Svarbiausia žinia — įėjimas į Lietuvos programos koncertus nemokamas. Tai reta proga išgirsti aukščiausio lygio džiazą neperkant bilieto ir nesijaudinant, ar „verta". Festivalį prieš ketvirtį amžiaus pradėjusi entuziastų grupė šiandien valdo vieną ilgiausiai trunkančių džiazo renginių Baltijos šalyse, ir kiekvienas apsilankymas jame jaučiamas kaip tapimas dalimi kažko didesnio nei vienos nakties koncertas.

Festivalio erdvėse veiks ir dvi parodos. Fotografas Dainius Labutis parodoje „Retrospektyva 2002–2025" pristatys daugelį metų kauptą festivalio vizualinį archyvą — muzikantų portretus, improvizacijos akimirkas ir tą gyvą energiją, kurios neįmanoma perteikti žodžiais. Tai ne tik nuotraukos — tai dvidešimt treji metai suguldyti į kadrus, kuriuose matyti, kaip keitėsi festivalis, muzikantai, publika ir pats miestas.

Tuo metu VšĮ „TAAD Foundation" — šiuolaikinio meno fondas, kaupiantis ir pristatantis Lietuvos bei tarptautinių menininkų kūrybą — festivalio erdvėse eksponuos Indrikio Gelzio ir Mildos Lembertaitės kūrinius. Tai kontrastas džiazo dinamikai — šiuolaikinis menas, kuris verčia sustoti ir įsižiūrėti.

Jei džiazas ne jūsų — gegužės 23 dieną duris atvers Muziejų naktis. Tai vienintelė naktis per metus, kai įvairūs Lietuvos muziejai atveria duris tam, kas paprastai lieka nematoma — archyvams, saugykloms, istorijoms, kurios dienos šviesoje netelpa į ekspozicijų sales. Muziejai kviečia į naktinius pasivaikščiojimus, legendas po atviru dangumi ir net pažintį su tikėjimo paslaptimis per uoslę.

Vilniuje Nacionalinis muziejus kvies į ypatingą ekskursiją po saugyklas, kur lankytojai galės išvysti eksponatus, niekada nerodytus plačiajai publikai. Kauno IX forto muziejus rengia naktinę ekskursiją su žvakėmis — vieta, kuri dieną slegia savo istorija, naktį tampa dar intensyvesne patirtimi. O Klaipėdos Laikrodžių muziejus organizuoja vidurnakčio ekskursiją, kurioje laikrodžių mechanizmai skamba visiškai kitaip nei dieną. Tylos apsuptyje kiekvienas tiksėjimas įgauna svorio, o istorijos apie laikrodininkų paslaptis skamba kaip gerai surežisuotas detektyvas.

Ne tik didmiesčiai švenčia Muziejų naktį. Mažesni miestai taip pat ruošia programas — pavyzdžiui, Rokiškio krašto muziejus rengia teminę ekskursiją apie dvarų kultūrą, o Žemaitijos kaimo muziejus — naktinę edukaciją su žibintais. Visa programa prieinama internete, o dalyvavimas daugelyje muziejų yra nemokamas arba už simbolinę kainą.

Tačiau bene stipriausias šio savaitgalio įvykis yra Ukrainos karo veterano ir menininko Volodymyro Bezrukio paroda „Barkodas ant laiko durų", atidaroma gegužės 23 dieną Vilniaus rotušėje. Tai ne eilinė paroda. Tai susitikimas su atmintimi, kuri kalba ne iš istorijos vadovėlių, o iš tikrų karo paliestų daiktų.

Volodymyras Bezrukis — Ukrainos menininkas ir karys — kuria ant autentiškų karo artefaktų. Jo drobe tampa sunaikintų namų durys, langinės, seni lentgaliai iš nuniokotų Ukrainos miestų, tokių kaip Bachmutas. Tai daiktai, kurie matė netektį, bet menininko rankose prabyla apie žmogaus stiprybę, laisvės kainą ir gyvenimą nepasiduodant. Kiekvienas darbas turi savo istoriją — durys, už kurių kažkas gyveno, langinės, pro kurias kažkas žiūrėjo į rytą. Dabar jos tapo drobėmis, ant kurių menininkas užrašė tai, ko negalima pamiršti.

Paroda veiks Vilniaus rotušėje nuo gegužės 23 dienos iki birželio 1 dienos, o nuo birželio 8 dienos persikels į Vilniaus geležinkelio stotį — erdvę, kuri pati savaime yra judėjimo, pokyčių ir išvykimų simbolis. Susitikimas su menininku ir ekskursija po parodą vyks gegužės 23 dieną, 14.30 valandą, Vilniaus rotušėje. Tai reta galimybė išgirsti istoriją iš pirmų lūpų — žmogaus, kuris kūrė ir kovėsi.

Visi šie keturi renginiai turi vieną bendrą bruožą — jie yra apie buvimą kartu. Apie tai, kad išeiti iš namų, pasidalyti patirtimi, išgirsti gyvą muziką ar pamatyti meną, kuris nepalieka abejingo, yra verta. Ir tai kainuoja gerokai mažiau, nei galima pagalvoti — didžioji dalis šių renginių yra nemokami.