Kolumbariumas Leipalingyje: du rangovai, 214 tūkst. eurų ir 40 partizanų, vis dar laukiančių Lukiškėse

Prabėgo jau daugiau nei šešeri metai nuo to momento, kai Druskininkų savivaldybėje, Leipalingio apylinkėse, vėl pradėta ieškoti žuvusių partizanų. Metodas po metodo, metras po metro — ir štai, iki šios dienos surasta per keturiasdešimt palaikų. Tačiau jie vis dar guli ne Dzūkijos žemėje, o Lukiškių kalėjimo patalpose Vilniuje, laikinuose karstuose. Paradoksas — žmonės, kovoję už laisvę, laukia deramo atilsio buvusiame sovietiniame kalėjime. Dabar, regis, laukimo pabaiga pagaliau matyti horizonte.

Trečiadienį Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdyje paaiškėjo, kad statyti Lietuvos laisvės kovotojų ir jų rėmėjų memorialą-kolumbariumą Leipalingyje pageidauja du rangovai. Naujiena gera, tačiau su viena išlyga — abiejų įmonių siūlomos sumos viršija Vyriausybės tam skirtą biudžetą. „Šiandien kaip tik įvyko atviras viešųjų pirkimų konkursas dėl rangovo kolumbariumo pastatymui Leipalingyje. Gauti du pasiūlymai, sumos, aišku, yra didesnės negu mums skyrė Vyriausybės kanceliarija", — kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys, atvirai pripažindamas finansinį iššūkį.

Biudžeto spraga ir kas toliau

Balandžio mėnesį Vyriausybė memorialui-kolumbariumui skyrė daugiau kaip 214 tūkstančių eurų — suma, kurią planuojant atrodė pakankama nedidelės apimties memorialiniam objektui. Dabar, gavus rangovų pasiūlymus, tapo aišku, kad statybų rinka diktuoja kitokias kainas. LGGRTC vadovybė kol kas neatskleidžia, kokio dydžio yra trūkstamas skirtumas, tačiau iš V. Lukšio intonacijos buvo galima suprasti, jog kalbama ne apie simbolinį perviršį.

Nepaisant to, centro atstovai išlieka optimistiški dėl terminų. Patikrinus pateiktus įmonių dokumentus, gegužės 29 dieną tikimasi oficialiai įvardyti parinktą rangovą, o per kelias dienas po to — ir sudaryti statybos rangos sutartį. Toks tempas leidžia manyti, kad statybos galėtų prasidėti birželio pradžioje.

„Maždaug lapkričio mėnesį, mes manome, kad įvyks jau pati perlaidojimo ceremonija", — dėstė V. Lukšys. Penki mėnesiai — realistiškas terminas, tačiau reikalaujantis, kad rangovas dirbtų be trikdžių, o orai Dzūkijoje šį rudenį būtų palankūs statyboms.

Vytis centre, istorija telefone

Pats memorialas suplanuotas solidžiai. Jis iškils centrinėje Leipalingio kapinių dalyje — toje pačioje žemėje, kurią prieš aštuoniasdešimt metų savo pėdsakais išvaikščiojo partizanų būriai, slapstydamiesi nuo okupacinės kariuomenės ir ieškodami nakvynės pas vietinius ūkininkus.

Projekte numatytas kolumbariumas su atskiromis laidojimo nišomis — kiekvienas kovotojas turės savo vietą, o ne bendrą kapavietę. Memorialo centre stos simbolinis Vyčio kryžius, o šalia jo esančioje erdvėje bus įrengtos šiuolaikinės informacinės priemonės. Tarp jų — QR kodai, vedantys į išsamius aprašymus apie kiekvieną palaidotą laisvės kovotoją: kas jis buvo, iš kur kilęs, kokioje kovoje dalyvavo ir kaip žuvo.

Ši skaitmeninė dimensija — ne šiaip duoklė modernumui. Tai tiltas tarp kartų. Jauni žmonės, atvykę į Leipalingį su mokyklos ekskursija ar savarankiškai, galės išmaniuoju telefonu perskaityti konkrečias istorijas, o ne tik žiūrėti į bevardes lenteles. Vieta taps ne tik memorialu, bet ir gyvu istorijos vadovėliu po atviru dangumi.

Vieta ateičiai: šimtui kovotojų

Projekto autoriai pažvelgė ir toliau nei šiandienos poreikiai. Kolumbariumas suprojektuotas taip, kad ateityje jį būtų galima išplėsti iki šimto laidojimo vietų. Tam yra konkreti priežastis — partizanų palaikų paieškos Leipalingio apylinkėse tęsiasi ir, LGGRTC duomenimis, vykdomos nuo pat 2020 metų.

Šių dienų skaičiai įspūdingi: per beveik šešerius metus aptikta daugiau kaip keturiasdešimt partizanų palaikų. Ir tai — tik pradžia. Kiekvienais metais archeologai ir savanoriai grįžta į Dzūkijos miškus, vedini archyvinių dokumentų, senolių prisiminimų ir istorikų rekonstrukcijų. Kiekvienas naujas radinys — tai dar viena šeima, kuri po dešimtmečių gali pagaliau sužinoti, kur ilsisi jų protėvis.

Tarp jau atrastųjų — ne tik eiliniai kovotojai ir ryšininkai, bet ir viena reikšmingiausių partizaninio pasipriešinimo figūrų: Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadas, kuris 2023 metų spalį buvo iškilmingai perlaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje. Ceremonija tuomet sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio — ir tai buvo signalas, kad valstybė pagaliau imasi pagerbti savo didvyrius.

Karo, palietusio šimtą tūkstančių, pėdsakas

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Devyneri metai — ištisa karta, gimusi ir subrendusi pogrindyje, miškuose, bunkeriuose. Į šią kovą vienaip ar kitaip buvo įtraukta kone kiekviena šeima: ne mažiau kaip penkiasdešimt tūkstančių žmonių tiesiogiai dalyvavo ginkluotoje kovoje, o visame pasipriešinimo judėjime, įskaitant pogrindžio organizacijų narius ir rėmėjus, dalyvavo apie šimtas tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Kaina buvo milžiniška. Žuvo per dvidešimt tūkstančių partizanų ir jų rėmėjų — tai reiškia, kad praktiškai kiekviename Lietuvos miestelyje ar kaime yra šeimų, kurių protėviai ar giminės nukentėjo nuo šio karo. Leipalingio kolumbariumas, kuriame ilsėsis per keturiasdešimt iškastų kovotojų, bus dar viena tokia vieta — priminimas, kad istorija nėra tolima praeitis. Ji vis dar čia, po Dzūkijos smėliu, po mūsų kojomis.

Lapkritį, kai vyks perlaidojimo ceremonija, artimieji pagaliau galės atsisveikinti oriai. Ne prie Lukiškių kalėjimo sienų, o gimtojoje žemėje, kurią jų tėvai, seneliai ir proseneliai gynė gyvybės kaina.