Naujai pastatyti daugiabučiai atrodo tvarkingi, švarūs, be didelių defektų. Tačiau ramybė dažnai apgaulinga – vos tik statytojas pasitraukia, gyventojai lieka su realybe: kažkam reikia spręsti nuotėkio klausimą požeminiame parkinge, organizuoti valytoją, nupjauti žolę ar pasirūpinti elektros skaitikliais. Kurioje vietoje prasideda bendrijos steigimas ir ką jis reiškia realiame gyvenime?
Ką reiškia bendrijos steigimas iš vidaus
Formaliai žiūrint, tai gyventojų teisė burtis į organizuotą struktūrą, kuri įgyja juridinį statusą. Realiai – tai būdas perimti atsakomybę ir kontrolę į savo rankas. Bendrijos steigimas įvyksta ne per vieną vakarą: reikia susirinkimų, balsavimo, protokolų, teisinės registracijos. Bet kai tai padaroma, namas pradeda „kvėpuoti“ kitaip.
Bendrija – tai ne popierinė forma, o realūs žmonės, kurie pasiruošę tartis ir ieškoti sprendimų, o ne tik skųstis dėl tvarkaraščio laiptinės šluostymui. Kai veikia bendrija, net ir eilinis sugedęs liftas tampa ne tragedija, o užduotis, kuri sprendžiama čia ir dabar, be ilgų žinučių administratoriui.
Kas motyvuoja steigti bendriją?
Tikėtis, kad bendrija išgelbės nuo visų problemų – naivu. Tačiau gyventojai, kurie nusprendžia patys pasirūpinti savo turtu, dažnai turi labai aiškias priežastis:
Skaidrumas. Visos sąskaitos matomos, galima aiškiai matyti, kur nueina kiekvienas euras.
Paslaugų kokybės kontrolė. Jei netinka dabartinė valymo įmonė – galima ją pakeisti.
Sprendimų greitis. Nebelieka ilgo laukimo, kol administravimo įmonė atsakys į užklausą ar peradresuos problemą trečiai šaliai.
Gyventojų aktyvumas. Kai žmonės jaučiasi atsakingi, jie kur kas labiau rūpinasi savo aplinka.
Tuo pačiu daugelis supranta – bendrijų steigimas nėra būdas sutaupyti bet kokia kaina. Tai sprendimas, kuris ilgainiui gali atnešti ir finansinę naudą, ir kokybiškesnį gyvenimą, tačiau pradžioje reikės įdėti pastangų.
Kokie spąstai slepiasi už entuziazmo?
Steigti bendriją gali skambėti kaip herojiškas veiksmas, tačiau realybėje dažniausiai susiduriama su šiais iššūkiais:
Pirmininko paieškos. Mažai kas nori prisiimti papildomų pareigų. Pirmininkas dažnai dirba savanoriškai, o atsakomybės – pilnos kišenės.
Bendravimo iššūkiai. Skirtingi žmonės turi skirtingus prioritetus – vienam svarbus fasadas, kitam – garažo apšvietimas. Nesutarimų bus.
Teisinių dokumentų valdymas. Ne kiekvienas gyventojas pasiruošęs skaityti įstatymus ar pildyti deklaracijas. Be teisininko ar konsultanto čia sunku.
Vadybos patirtis. Bendrija – tai iš esmės mažas verslas. Reikia mokėti derėtis, planuoti darbus, prižiūrėti rangovus.
Tačiau daugiabučių namų administratoriai – ypač samdyti iš šalies – dažnai veikia be emocinio ryšio su gyventojais. Tai paslauga, kurios kokybė priklauso nuo sutarties. Tuo tarpu bendrija remiasi bendruomenės energija. Ir tai kuria visai kitą atmosferą.
Kada steigti bendriją – o kada geriau palaukti?
Jei daugiabutyje gyvena 20–30 butų, ir bent keli gyventojai turi motyvacijos veikti – verta imtis iniciatyvos. Bendrija leidžia spręsti problemas savo tempu, prisitaikant prie realių poreikių. Tačiau jei bendruomenė pasyvi, kaimynai vos sveikinasi, o niekas neturi nei laiko, nei energijos – geriau neskubėti.
Kartais verta pirmiausia išsikvosti visus alternatyvius administratorius, palyginti kainas, o tik tada spręsti dėl bendrijos steigimo. Taip pat svarbu žinoti – net jei bendrija jau įkurta, bet neveikia aktyviai, ją visada galima atgaivinti ar restruktūrizuoti.
Taigi kas laimi?
Galų gale laimi tie, kurie nepraranda kantrybės ir sugeba kalbėtis su kaimynais. Nes bendrijų steigimas – tai ne dokumentų krūva, o susitarimas tarp žmonių. Tų, kurie gyvena viename name, eina tais pačiais laiptais ir rytais susitinka prie pašto dėžučių. Jei atsiranda noras veikti, net nedidelis, – verta. Dėl geresnės aplinkos. Dėl mažesnių išlaidų. Dėl savarankiškumo. Ir dėl tikro jausmo, kad gyveni ne tik bute, o bendruomenėje.
